„Mano tikslas – dubliažą padaryti superfainą, kad kiekvienas personažas būtų autentiškas, fainas ir emocionalus“, – apie savo darbą pasakoja garso režisierius Vilius Tamošaitis, kurio dėka kino teatruose daugelis animacinių filmų prabyla lietuviškai. Reportažas iš garso studijos, kur buvo dubliuojamas animacinis filmas „Laukinukė Roz“, mintimis dalijasi dubliažo režisierius Vilius Tamošaitis ir lapiną Šmikį įgarsinęs aktorius Darius Miniotas.„Visgi, aukšti kritikų ir žiūrovų vertinimai tikrai nėra iš piršto laužti. Sukalti dinamišką, nepretenzingą, bet ir nenuobodų pramoginį siaubo filmą šiuo metu yra beveik dingęs menas. Geriausiomis akimirkomis „Šypseną 2“ yra beveik tobulas šių savybių derinys“, – Parker Finn filmą „Šypsena 2“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Noriu stiprinti mažųjų teritorijų atstovavimą“, – apie savo tikslus Europos kino akademijos taryboje pasakoja prodiuserė Marija Razgutė. Pokalbis apie pokyčius kino akademijoje, kuri, kaip pastebi prodiuserė, ilgą laiką buvo „didžiųjų šalių klubas“, apie pagrindinius darbus ir akademijos veiklą.„Po filmo premjeros Kanuose gūžčiojau pečiais ir klausiau – kas čia ką tik įvyko ir kodėl Coppola lygina Ameriką su Romos imperija. Antrą kartą pažiūrėjusi filmą, perskaičiusi ir išklausiusi ne vieną interviu su režisieriumi, geriau supratau jo tikslą, bet nemanau, kad jam pavyko jo pasiekti“, – F. F. Coppolos naujausią filmą „Megalopolis“ apžvelgia kino kritikė Mantė Valiūnaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Norėjau, kad tai būtų mūsų įpročius šiek tiek palaužantis, iš komforto zonos išvedantis įrankis“, – savo kurtą garso dizaino platformą „Sonic Alchemist“, laimėjusią San Sebastiano „Zinemaldia & Technology Startup Challenge“ Europos konkursą, pristato garso režisierius Vytis Puronas. Su daugybe lietuvių kūrėjų filmų dirbantis, ir pats muziką kuriantis V. Puronas pasakoja apie dirbtinio intelekto programą, padėsiančią paprovokuoti garso režisierius, savo kelią į kiną, Šiaulių įtaką interesams bei patirtį dirbant I. Miškinio filme „Pietinia kronikas“.„Turbūt blogiausia po muzikinio filmo yra dar neišėjus iš salės jau nebeprisiminti nė vienos melodijos. Jei tokios kritikos bijodami kūrėjai ėmė perkrikštyti juostą kaip ne-miuziklą, na, sprendimas pagrįstas, nes priremkite ginklą prie smilkinio – nepakartočiau nė vienos eilutės, išskyrus pabaigos titrų dainą, kuri jau nebebuvo originalus kūrinys“, – Toddo Phillipso filmą „Džokeris: Folie à Deux“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Kai kine pradedi groti muziką, taip pasakai, kaip žmonės turi jaustis. O auditorija yra protinga, jai tai nepatinka. Todėl miuziklas turi būti labai subtilus“, – pastebi režisierius Saulius Baradinskas, šią vasarą nufilmavęs trumpametražį miuziklą „Betono vaikai“ ir besiruošiantis savo ilgametražiui miuziklui „Betono muzika“. Abu filmai žiūrovus nukels į devyniasdešimtuosius, gyvenimą ir realybę miegamuosiuose rajonuose, mafijos valdymo žiaurumus ir besiskleidžiančią laisvę. „Mes, lietuviai, esame laisvi ant steroidų“, – juokauja Saulius Baradinskas. Pokalbis apie meilę miuziklams, patirtis gyvenant Pašilaičių mikrorajone bei kūrybinę atsakomybę.„Pamažu bedėliodama skirtingas pasakojimo gijas, susimąsčiau: o ar jos persiskaito tiems, kurie neturi iš anksčiau atsineštų kontekstų? Ar tikrai aišku, kuo svarbi Ozarinsko asmenybė ir jos kūrybinis palikimas? Koks buvo jo santykis su ŠMC?“ – Aušros Lukošiūnienės filmą „Juoda“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja KuskienėU. Henriko nuotr.

„Išsikėliau sau tikslą - noriu dirbti su pačiais ambicingiausiais ir talentingiausiais žmonėmis pasaulyje. Norėjau būti apsupta žmonių, kurie turi aistrą gyvenimui ir savo darbui. O dideli ženklai ir brandai juk ir pritraukia tokius žmones“, – pasakoja Paryžiuje gyvenanti mados filmų kūrėja, režisierė ir fotografė Rasa Juškevičiūtė. Kas yra mados filmai, kam jie reikalingi ir kiek režisūrinio išsipildymo galima atrasti juos kuriant? Ar kino sprintere, o ne maratonininke save vadinanti Rasa sureikšmina savo darbą su tokiais ženklais, kaip Chanel ar Balenciaga?„L. Bareiša geba parašyti epizodus, užčiuopiančius žmonėse kažką esminio. Sykiu gilaus bei seklaus, rodančio žmogaus paslaptį pačiam sau. Aiškumas neateina, ateina nebent laikas žengti tolyn nepaisant neaiškumo“, – Lauryno Bareišos filmą „Sesės“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Man visuose filmuose svarbi emocinė atmintis ir emocinė patirtis“, – sako režisierė Aušra Lukošiūnienė, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatanti trumpametražį filmą „JUODA“. Šios juostos centre - Valdas Ozarinskas, prieš dešimt metų mus palikęs talentingas architektūros vizionierius, kaip pati režisierė sako, netilpęs į standartinius architekto rėmus. Apie filmą-savotišką atsisveikinimą su menininku, Valdo Ozarinsko asmenybę, pačios Aušros Lukošiūnienės grįžimą į kiną po 35 metų ir lietuviškąjį kontekstą, į kurį sugrįžta.Ved. Austėja KuskienėAudros Vau nuotrauka

„Šiame filme norėjau pereiti iš „Piligrimų“ šaltumo, ieškoti kitokių žmonių santykių variacijų. Čia norėjau pamatyti šiltus žmones, bet šiltus gyvenimiškai, kur nėra iškart akivaizdu, kad tarpusavio santykis yra labai artimas“, – pasakoja filmo „Sesės“ režisierius Laurynas Bareiša. Kaip sekėsi kurti filmą? Ką iš jo išsineša kūrybinės komandos nariai? Iš kur sėmėsi seserystės įkvėpimo? Pokalbis su režisieriumi L. Bareiša, prodiusere Klementina Remeikaite ir aktoriais Gelmine Glemžaite bei Giedriumi Kiela.„Nieko keisto, kad naujasis filmas vadinasi „Beetlejuice Beetlejuice“, tarsi žadėdamas padvigubinti savo ryškiausiam personažui skiriamą ekraninį laiką. Padvigubėjo ir režisieriaus ambicijos. Kartais apskritai susidaro įspūdis, kad T. Burtonas stengėsi sutalpinti į filmą visus per tris dešimtmečius prisikaupusius sumanymus“, – naujausią Timo Burtono filmą „Beetlejuice Beetlejuice“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Dažniausiai mane muša, susprogdina, nušauna ar įmeta į vandenį“, - pasakoja aktorė, kaskadininkė Viktorija Žukauskaitė, kuri juokauja, tad tikrąja to žodžio prasme yra „vėtyta ir mėtyta“. Paskutinėje šio sezono laidoje „Pilno metro“ - pokalbis apie moters kaskadininkės kasdienybę, kūno intelektą ir sporto bei aktorystės sintezę.Norvegų režisierius Halfdan Ullmann Tøndel Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinėje programoje pristatė savo debiutinį filmą „Armand“, Juosta apdovanota „Auksine kamera“ už geriausią debiutinį filmą, o režisierių kalbina kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Netrukus į kino teatrus atkeliaus naujausias kino kūrėjo Vytauto Tinterio filmas „Pabaigos pradžia“, keliantis klausimą, o kaip elgtumėmės, jei karas pasiektų mūsų kraštą? Kaip pasakoja režisierius, filmas buvo pradėtas kurti prasidėjus karui Ukrainoje, o vėliau, padaugėjus karinių konfliktų, dar suaktualėjo. Pokalbis apie dokumentinio ir vaidybinio kino sintezę, iššūkius režisieriui atliekant pagrindinį vaidmenį ir nelengvus juostoje keliamus klausimus.„Kad šis filmas bus politiškai įkrautas jaučiame jau nuo pirmosios scenos“, - naujausią Romo Zabarausko filmą „Rašytojas“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

Lietuvos kino teatrus pasiekia naujausias režisieriaus ir prodiuserio Romo Zabarausko filmas „Rašytojas“. Tai - kamerinis filmas, dviejų mylimųjų Kosto ir Dimos, susipažinusių ir draugystę užmezgusių Sovietinėje armijoje, susitikimas po trisdešimties metų ir pokalbis. Pokalbis apie pažiūras, gyvenimą, apie politines aplinkybes, padariusius juos tokiais, kokie yra dabar, ir atvedusius į dabartinį tašką. „Man labai patinka pokalbiai kine ir dėmesys tokiam intymumui tarp dviejų žmonių“, - prisipažįsta režisierius, kurio pusantros valandos filme tėra du herojai ir jų pokalbis. Pašnekesys su R. Zabarausku apie iššūkius kuriant šį filmą, viską insipravusį karą Ukrainoje ir savotišką patriotiškumą juostoje.Ved. Austėja Kuskienė

„Iliustracijos panaikino kūrybinį niežulį“, - prisipažįsta režisierius, animacijos kūrėjas Robertas Nevecka. Jau mokykloje paišęs į sąsiuvinių paraštes, ilgai svajojęs apie kiną ir ne kartą bandęs laimę stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dabar Robertas Nevecka dažniau paišo iliustracijas, komiksus ar tiesiog piešinius iš kino žmonių gyvenimo. Vieni piešiniai nugula kaip tatuiruotės ant kino bendruomenės kūnų, kiti - ant marškinėlių, yra ir tokių, kurie puošia piratinius telefonų dėkliukus iš Kinijos. Pokalbis su režisieriumi apie tarptautinės bendruomenės pastebėjimą, režisūrines ambicijas ir klaidų kelią kino link.Kino kritikas Vladas Rožėnas apžvelgia serialą „Trijų kūnų problema“.Ved. Austėja Kuskienė

77-ajame Kanų kino festivalyje pristatomi net du lietuvių darbai: pagrindinėje konkursinėje trumpametražių filmų programoje dalyvaus Eglės Razumaitės filmas „Ootidė“, o į specialią programą „La Cinef“, skirtą kino mokykloms, atrinktas Londono kino mokykloje studijavusio Dovydo Drakšo darbas „Praeis“. Ar Eglei Razumaitei režisuojant praverčia filosofijos studijų metu įgyti įgūdžiai? Kaip jaunystėje vunderkindu vadintas ir Kembridže chemiją krimtęs Dovydas Drakšas atrado kiną? Pažintys su kūrėjais ir pokalbiai apie Kanuose pristatomus filmus.„Autorinis vaizdo įmantrumas atsargiai subalansuojamas jausmingo turinio, kaistančios aistros prigesinamos lengvu sąmoju, įtampą kelianti elektroninė muzika priešinama chirurgiškai parinktai sentimentaliai melodijai. Regis, viskas taip paprasta, kad net banalu. Ir vis tiek nesupranti, kaip paskutinėmis filmo minutėmis, pamiršęs visą skepsį, nejučia atsidūrei ant kėdės krašto“, – naują Lucos Guadagnino filmą „Varžovai“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Kaip pabaigti ne savo pradėtą filmą? Kokiomis aplinkybėmis filmai pereina iš vienų rankų į kitas? Kokios stirprybės yra vėliau prisijungusio ar paveldėjusio režisieriaus? Mintimis dalijasi dokumentinio filmo „Karta.eu“ režisierius Eimantas Belickas, filmo projektą perėmęs iš Arūno Matelio, kino operatorius Jonas Tomaševičius pasakoja apie legendinį 1972-ųjų vaidybinį filmą „Herkus Mantas“, kurį iš pradžių režisavo Almantas Grikevičius, bet dabar titruose regime Marijoną Giedrį. Filosofas Nerijus Milerius pasakoja, kaip sekėsi po režisieriaus Audriaus Mickevičiaus mirties pabaigti filmą „Pavyzdingas elgesys“.Ved. Austėja Kuskienė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto Kino ir televizijos katedra jau gyvena pokyčiais - nuo rugsėjo 1-osios ji tampa LMTA Nacionaline kino mokykla. Apie pokyčius pavadinime, apie naujas patalpas, tarptautiškumo siekimą, viso to priežastis, o ir naują studijų programą, atliepiančią šiuolaikinius kino lauko poreikius - pokalbis su LMTA atstovais Vytautu Dambrausku, Lina Kaminskaite ir Rasa Paukštyte.Ved. Austėja Kuskienė

Animacijos kūrėjas, pedagogas, vadovėlių autorius Tomas Mitkus prieš kelias savaites Jungtinėje Karalystėje, University for Creative Arts apsigynė mokslo disertaciją, dedikuotą suaugusiųjų animacijai. Pokalbis apie amžiną paauglę animaciją, kuriai subręsti padės tik erotiką, apie nuogo kūno vaizdavimo estetiką, iššūkius rašant disertaciją ir autoetnografinio tyrimo rezultatus.„Net nežinau, kaip po pusmečio ar metų prisiminsiu „Pilietinį karą“. Kaip kompetentingai sukurtą juostą, įtraukiančią emociškai ir patenkinančią vizualiai?“ - Alekso Garlando filmą „Pilietinis karas“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas. (S)Ved. Austėja Kuskienė

„Daugelis žmonių turi išankstinę nuomonę, kad intymumo koordinatoriai tik kuria choreografiją sekso scenoms. Deja, bet tai sudaro mažesniąją darbo dalį. Didžioji darbo dalis yra konfliktų sprendimas, derybos tarp šalių, pagalba žmonėms išsiaiškinant, kokios yra jų ribos, pagalba susidoroti su jų pačių emociniais dirgikliais, suaktyvėjusiais jausmais, atsinaujinusiomis traumomis ir panašiais dalykais“, - pasakoja intymumo koordinatorė Amanda Blumenthal, viena pirmųjų pasaulyje pradėjusi dirbti šioje srityje. Pokalbis apie nuo nulio kurtas taisykles, patarimus aktoriams ir kino industrijos edukavimą šia tema.„Vietomis „Monkey Man“ trūksta kruopelytės saviironijos, vietomis pakiša koją ribotas biudžetas. Užtat jo moralinis kompasas užtikrintai rodo teisingą kryptį“, - Devo Patelo filmą „Monkey Man“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Festivalyje „Kino pavasaris“ geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu buvo paskelbta Eglės Davidavičės animacija „Ta, kuri žino“. Pokalbis su edukatore, animacijos kūrėja apie moteriškumo ir kūniškumo temas filmuose bei drąsos ir eksperimento nestokojančius darbus.Kino kritikas Vladas Rožėnas apžvelgia Jonathano Glazerio filmą „Interesų zona“.Ved. Austėja Kuskienė

„Kanopos ir pačiūžos“ - tokiu pavadinimu trumpametražį lėlinės animacijos darbą šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ pristato režisierius Ignas Meilūnas. Pokalbis apie lėtą lėlinės animacijos procesą, net ir suaugusiuosius krykštauti priverčiančias istorijas ir darbą žaidžiant.„Temų šiame filme netrūksta. Tik gaila, kad fragmentiškai dėliojamame pasakojime jos nebūtinai sukimba ir dažniau nei norėtųsi prasprūsta tarp pirštų“, - Arturo Jevdokimovo dokumentinį filmą „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Esu stebėtoja. Ir pilietiška save pavadinčiau, tad stengiuosi reaguoti į tai, kas vyksta. Man svarbios visuomenės nuotaikos“, - prisipažįsta režisierė Ieva Šakalytė. Prieš kelias savaites grįžusi iš Berlyno kino fetsivalio, kur sudalyvavo „Berlinale Talents“ programoje, Ieva dabar ruošiasi „Kino pavasariui“, kur pristatys savo trumpametražį filmą „SPA“. Pokalbis apie kelią į kiną, darbus, šiek tiek nukreipiančius nuo kūrybos, ir ilgametražio filmo planus.„Už visų amžinų klausimų ir sostų žaidimų ilgainiui ima nesimatyti žmogiškesnės kūrinio veikėjų dramos. Regis, režisierius apskritai yra geriau įvaldęs būtent epiškąjį pasakojimo registrą“, - filmą „Kopa. Antra dalis“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Yra labai sunku kurti politinius, nepatogius filmus. Buvo nepatogu prieš 30 metų, nepatogu ir dabar. Bet mes turime bandyti“, - sako lenkų režisierė Agnieszka Holland, kurios filmas apie pabėgėlius „Žalia siena“ bus rodomas šiųmetiniame „Kino pavasaryje“. Pokalbis su Europos kino akademijos prezidente apie Lenkijos valdžios reakciją į jiems nepatogų filmą, draugystę su asmens sargybiniais, kino kūrėjų atsakomybę kurti kontroversiškomis temomis ir pabėgėlių krizę.„Aistė Stonytė moka prakalbinti personažus, tiksliomis formuluotėmis geba subtiliai atkreipti dėmesį į netikslumus, abejones, ironiškumus. Ir visad žino, kada verčiau nesikišti, nes nejauki pauzė gali pasakyti daugiau nei primygtinis pašnekovų spaudimas prie sienos“, - dokumentinį filmą „Mamutų medžioklė“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė